Vaiko raida - pagalbos vaikui ir šeimai centras
Klausk specialisto: +370 645 44146

Autizmas

Kas tai?

Autizmas — vienas sunkiausių raidos sutrikimų. Apžvelgus visas autizmo sindromo priežastis, galima teigti, kad nėra vienos priežasties, nulemiančios šio sindromo atsiradimą. Jį sukelia skirtingi veiksniai bei neurologiniai sutrikimai.

Pirmasis autizmo terminą panaudojo ir autizmo simptomus aprašė JAV vaikų psichiatras L.Kaneris 1943 metais. Jis paskelbė savo klasikinį darbą apie vaikus su autistiniais afektinio kontakto sutrikimais (“Autistic Disturbances of Affective Contact’, Kanner, 1943). Šis L. Kannerio darbas iki šiol yra ir lieka vienas populiariausių autizmo literatūroje, sukėlęs didelįsusidomėjimą, daugybę diskusijų bei mokslinių tyrinėjimų. Jis labai išsamiai aprašė 11 vaikų, turinčių šį sutrikimą, ir pavadino jį “infantiliniu autizmu”. Jo aprašyti vaikai buvo vieniši, atsiriboję, nutolę nuo socialinių kontaktų, nekalbėjo arba pasižymėjo echolališka kalba, aktyviai priešinosi jų nusistovėjusių rutinų pasikeitimams, ir, lyginant su bendru vaiko mokslo pasiekimų atsilikimu, turėjo gerų sugebėjimų atliekant konstrukcines, vizualines-erdvines ar mechanines užduotis. Autorius išskyrė šių vaikų gražią ir inteligentišką išvaizdą, neįprastus atsakus į aplinkos stimulus, polinkį laikytis įprastos tvarkos. Jis manė, kad tai yra atskiras sutrikimas ir atskyrė jį nuo kitų vaikų ligų.

Anksčiau autizmas buvo laikomas retu sutrikimu, bet pastaruoju metu žinoma, kad jis pasitaiko dažniau negu diabetas, vėžys, spina bifida (vaisiaus stuburo vystymosi defektai) ar Dauno sindromas.

Pagal Tarptautinę ligų klasifikaciją TLK-10, autizmas priskiriamas įvairiapusių raidos sutrikimų grupei.  Autizmo sunkumo laipsnis gali būti labai įvairus. Vieni vaikai autistai patiria daugiau sunkumų dėl sutrikusios kalbos, kiti — dėl socialinio bendravimo.

Autizmo sutrikimas paplitęs visame pasaulyje. Minėtą sutrikimą turintys vaikai gimsta įvairiose šeimose, nepriklausomai nuo tėvų išsilavinimo, socialinės padėties ir rasės. Berniukams šis sutrikimas pasitaiko dažniau negu mergaitėms.

Diagnozavimas

Autistiškus vaikus specialistai vertina taikydami įvairias metodikas. Labai svarbi gali būti pedagogų pateikta informacija apie vaiką.

  • Informacija apie vaiką – vardas, pavardė, gimimo data.
  • Vaiko fizinė būklė.
  • Vaiko elgesys.  Aprašoma kaip vaikas bendrauja su tėvais; kaip reaguoja į specialistus; vaiko impulsyvumas; hiperaktyvumas, apatiškumas, ypatingi gebėjimai; vaiko žaidimas, domėjimasis žaislais, atkreipiamas dėmesys kaip jis geba organizuoti savo veiklą; apibūdinama vaiko reakcija į sensorinius dirgiklius. Pagal galimybes išsamiau aptariamas bendravimo būdas, gebėjimas naudotis neverbalinėmis ir verbalinėmis priemonėmis, kalbos supratimas, raiška, intonacija, kalbos abstraktumas ar konkretumas. Atkreipiamas dėmesys į vaiko bendrosios ir smulkiosios motorikos išsivystymo lygį. Apibūdinama, kokie buvo taikomi pagalbos būdai ir kaip vaikas atlieka užduotis.

Įvertinant nekalbančius vaikus, t.y. tuos, kurie nevartoja žodžių, bet gali vokalizuoti ir galbūt vartos kalbą ateityje, atkreipiamas dėmesys į socialinį elgesį, komunikaciją ir žaidimą. Pagrindinis tyrimo būdas yra sudaryti situaciją ir stebėti vaiką konkrečioje, tačiau spontaniškoje situacijoje, kuri leidžia įvertinti:

  • Sąmoningumą, t.y. ar vaikas supranta savo ir kitų elgesį, socialinės rutinos būtinumą, gebėjimą sutelkti dėmesį.
  • Gebėjimą naudotis siūlomomis komunikacijos priemonėmis.
  • Gebėjimą reguliuoti elgesį ir veiklą.
  • Socialinės sąveikos įgūdžius, t.y. ar vaikas palaiko akių kontaktą, pomėgį žaisti, žaidimų inicijavimą ir dalyvavimą juose, gebėjimą žaisti grupėje su kitais vaikais.
  • Sensomotorinės integracijos įgūdžius, t.y. orientavimąsi erdvėje, mėgdžiojimo įgūdžius. Atkreipiamas dėmesys į elgesio, žaidimo įgūdžius.

Vaikai turintis Aspergerio sindromą tiriami pagal ,,Aspergerio sindromo atrankos klausimynas“

Požymiai

Sveikiems vaikams būdingas aktyvus domėjimasis bendraamžių, tėvų veikla. Jie stengiasi juos pamėgdžioti, noriai įsijungia į bendrus žaidimus, palaipsniui įsisavindami įvairius komunikacijos ir motorinius įgūdžius. Tuo tarpu autizmo požymiai apriboja vaiko galimybes integruotis į platesnę socialinę aplinką, įsisavinti ir pritaikyti bendravimo ir motorinius įgūdžius. Vaikai autistai, priešingai nei sveiki vaikai, linkę atsiriboti nuo socialinės aplinkos, jų interesai ir aktyvumas labai menki. Visa tai sutrikdo vaiko galimybes įsisavinti informaciją apie jį supančią aplinką. Todėl netgi tuomet, kai vaikas susidomi kitais vaikais, jam nepakanka įgūdžių užmegzti ir palaikyti su jais santykius: jų neįprastas, nerangus elgesys daugiau atgraso nei patraukia kitus (Howlin P., 1998).

Amerikos psichiatrų diagnozavimo ir statistikos centras (1994 m.) pateikia sąrašą autizmo požymių, kurie skiriami į tris pagrindines grupes:
1. Socialinės sąveikos trūkumai;
2. Komunikacijos ir vaizduotės sutrikimai;
3. Riboti interesai ir aktyvumas.

Be autizmo sindromą apibūdinančių pirminių charakteristikų dažnai gali būti stebimi kiti požymiai, kurie, nors ir nėra svarbiausi diagnozuojant autizmą, gali turėti reikšmės, planuojant ugdymą. Vaikams būdingas sutrikęs pažinimo įgūdžių vystymasis, nenormali kūno padėtis ir motorika, netipinės sensorinės reakcijos, valgymo, miegojimo ypatumai, nuotaikų ir elgesio kaita.

Daugumos autizmui būdingų sutrikimų negalima išgydyti ar pakeisti, tačiau, atsižvelgiant į autistų pojūčių, suvokimo, mąstymo, jausmų individualius ypatumus, galima rasti konstruktyvius, nuolat kylančių bendravimo ir elgesio sunkumų sprendimo būdus, padėti vaikui tapti kiek įmanoma savarankiškesniu, tinkamai ir kūrybingai pritaikyti turimus sugebėjimus suteikti kasdieniniam gyvenimui džiaugsmo ir prasmės.

Bendravimo sutrikimai riboja vaikų raidos, mokymosi, socialinės adaptacijos galimybes. Būdingi visą gyvenimą trunkantys kokybiniai socialinio bendravimo, komunikacijos ir elgesio sutrikimai.

Kiekvienas autizmo sindromą turintis vaikas yra savitas ir individualus. Požymių visuma, būdinga vienam ar kitam vaikui, reikalauja taikyti įvairius pagalbos ir ugdymo metodus.

Pagrindiniai požymiai, į kuriuos aplinkiniai atkreipia dėmesį, yra tokie:

  • Komunikacijos sutrikimas;
  • Bet kokio kontakto bijojimas;
  • Neadekvatus elgesys, juokas ar šauksmas, agresija bei saviagresija;
  • Akių kontakto nebuvimas arba vengimas;
  • Nežaidimas su kitais vaikais ar netinkamas elgesys su jais;
  • Vienpusis bendravimas;
  • Negebėjimas kūrybiškai žaisti;
  • Kalbos turinio nesiejimas su tiesioginiais aplinkos įvykiais;
  • Pokalbio inicijavimo stoka ar nebuvimas;
  • Eholalija – žodžių kartojimas;
  • Kalbėjimas tiktai apie vieną daiktą ar viena tema;
  • Nedalyvavimas pokalbiuose;
  • Stereotipinai nuolatiniai judesiai;
  • Daiktų sukimas arba sukimasis aplink save;
  • Hiperaktyvumas arba pasyvumas;
  • Labai geras ir greitas kai kurių darbų atlikimas;
  • Ypatingos reakcijos į dirgiklius;
  • Negebėjimas planuoti veiklos;
  • Empatijos ir prisirišimo stoka;
  • Rutinos būtinumas;
  • Emocijų pasikeitimas, kai nedideli aplinkos pokyčiai;
  • Elgesio ribotumas;
  • Pavojaus nejautimas;
  • Dėmesio sutelkimas į detales
  • Ir kt.

Ugdymas

Autistiškų vaikų ugdymas yra ilgas ir sudėtingas procesas. Didžiausia problema yra ne žinių ir įgūdžių įgijimas, o jų praktinis panaudojimas.

Su autistiškais vaikais dirba komanda, kurią sudaro gydytojas, auklėtojas, mokytojas, specialusis pedagogas, logopedas, psichologas, tėvai ir pagal poreikius kiti specialistai. Komanda garantuoja darbo perimamumą ir tęstinumą.

Darbas su vaikais ir jų ugdymas apima 4 pagrindines priemonių grupes: 1) medicinines, 2) psichologines, 3) pedagogines, 4) darbą su tėvais.

Autistiški vaikai turi savo veiklos organizavimo problemų – nežino, kurioje vietoje jie turėtų būti, nesupranta nurodymų bei taisyklių. Vaikai geriau jaučiasi užsiimdami jau žinoma ir įprasta veikla. Jie priešinasi, kai mokoma ko nors naujo, keičiama veikla ar pan.

Tinkamas grupės aplinkos įrengimas ir veiklos struktūravimas sudaro sąlygas vaikams ugdyti.

Struktūruota aplinka – tai tinkama veiklai vieta ir laikas. Vaikas gali būti pasodinamas taip, kad nesiblaškytų. Jo buvimas konkrečioje vietoje turėtų asocijuotis su atitinkama veikla. Žaislai ar įrankiai išdėliojami ta pačia tvarka, o užduotys atliekamos tokiu pačiu nuoseklumu. Sėkmingai ugdyti kasdienio gyvenimo įgūdžius lengviau, kai vaikas supranta, ko juos moko ir ką jie turi daryti. Veikla ir pagalba turi atitikti kiekvieno gebėjimus ir poreikius. Struktūruota aplinka lavinamos vaikų pažinimo funkcijos, modifikuojamas elgesys, rengiama savarankiškai tvarkytis ir gyventi. Struktūruota aplinka yra vaikų veiklos vizualinės gairės.

Santechnikas Vilniuje