Vaiko raida - pagalbos vaikui ir šeimai centras
Klausk specialisto: +370 645 44146

Kalbos ir kalbėjimo sutrikimai

Kalbėjimo sutrikimas – tai santykinai nuolatinis nukrypimas nuo priimtų kalbėjimo, kalbos ir bendravimo normų. Šios grupės sutrikimams būdinga: 1) kalbėjimas ir bendravimas neatitinka vaiko amžiaus; 2) juos lemia periferinio kalbėjimo aparato bei centrinės nervų sistemos pažeidimai ar funkciniai sutrikimai; 3) yra stabilūs ir savaime neišnyksta; 4) kalbos ir komunikacijos sutrikimai gali nulemti mokymosi sutrikimus; 5) neigiamai veikia asmenybę.

Sklandaus kalbėjimo sutrikimai

Sklandaus kalbėjimo sutrikimams priskiriama –  lėtakalbystė, greitakalbystė ir mikčiojimas.

Lėtakalbystė dar vadinama bradilalija (bradifrazija) – tai patalogiškai lėtas kalbėjimo tempas, dažniausiai atsirandantis dėl organinių centrinės nervų sistemos pažeidimų. Greitakalbystei su trūkčiojimas, kurie panašūs į mikčiojančiųjų užsikirtimus, apibūdinti vartojami terminai batarizmas, balbatavimas ir kt. Kalbėjimo tempas, ypač greitakalbystė, yra kontroliuojamas procesas, todėl aplinkiniai turi priminti, paprašyti neskubėti ir pan. Greitakalbystė ir lėtakalbystė gali būti viena iš mokymosi sunkumų priežasčių.

Mikčiojimas ir greitakalbystė turi vienodų požymių, tačiau jų priežastys ir pasireiškimas skiriasi. Pagrindinis  jo požymis yra kalbėjimo organų traukuliai, atsirandantys reiškiant mintis. Tai iš tikrųjų sklandaus kalbėjimo organų traukuliai, atsirandantys reiškiant mintis. Traukuliai gali būti dvejopi. Dėl kloninių traukulių keletą kartų kartojamas pirmas žodžio garsas, rečiau skiemuo. Dėl toninių traukulių kalbėjimo organai spazmiškai susitraukia ir pirmas žodžio garsas ilgam įstringa. Vaikas užsičiaupia ar praveria burną, bando artikuliuoti, tačiau neprabyla. Pagaliau su sprogimu kalbėjimo aparatas atsipalaiduoja ir pasakomas pradėto žodžio pirmas garsas ar visas žodis. Įvairaus pobūdžio traukuliai, dėl kurių sutrinka kalbėjimo sklandumas, atsiranda tik kalbant. Dainuojant ar deklamuojant tų pačių raumenų grupių judesiai yra normalūs. Tik komunikacijos procesas, kai vaikas turi parinkti žodžius, suformuoti greitai ir tiksliai mintį bei ją išsakyti, lemia traukulių atsiradimą. Mikčiojimas traktuojamas ir kaip neurozė, todėl neretai vadinamas logoneuroze. Dėl užsikirtinėjimų nukenčia ne tik sklandus kalbėjimas, bet ir vaiko asmenybė, jo elgesys. Nesklandžiai kalbėti (užsikirtinėti) dažniausiai vaikai pradeda 2-5 gyvenimo metais, t.y. aktyviai plėtojantis jų kalbai. Vaikai gali kalbėti sklandžiai be sustojimų, užsikirtinėjimų ir po kurio laiko, net nedaug pasikeitus situacijai ima vėl užsikirtinėti.

Fonetiniai kalbėjimo sutrikimai

Tai įvairūs garsų tarimo (fonetiniai) trūkumai, kurie pasireiškia netaisyklingu garsų tarimu, vienų garsų keitimu kitais ar visišku garso netarimu (garsas praleidžiamas). Šio sutrikimo esmė ta, kad vaikas dėl centrinio ar periferinio kalbėjimo aparato pažeidimo ar funkcinio sutrikimo negali artikuliuoti garsų arba taria juos netaisyklingai. Garsų tarimo trūkumų priežastis gali būti dantų, liežuvio, kietojo ar minkštojo gomurio pakitimai, artikuliacijos aparato raumenų inervacijos sutrikimai, netaisyklingos aplinkinių kalbos mėgdžiojimas ir pan. Iš dažnesnių fonetinių sutrikimų paminėti: garso r gomurinis ar viendūžis tarimas, tarpdantinis garsų tarimas, kai s, z, c, dz, rečiau š, ž, č, dž, o kartais t, d, n tariami iškišus tarp dantų liežuvį. Dėl skirtingų priežasčių atsiradę kalbėjimo ir kalbos sutrikimai įvardijami skirtingai:

Dislalija vadinami garsų tarimo trūkumai , kurie išryškėja, kai normali klausa ir normali periferinio kalbėjimo aparato inervacija. Dislalijos sinonimas – šveplavimas.

Atviroji rinolalija – kalbėjimas pro nosį ir netaisyklingas garsų tarimas dėl gomurio nesuaugimų ar minkštojo gomurio funkcijos sutrikimo (jos sinonimas – hipernosinumas). Kai oras nepatenka į nosies ertmę ir vaikas negali ištarti m, n garsų, o balso tembras yra slopus – hiponosinumas (uždaroji rinolalija).

Dizartrija – garsų tarimo sutrikimas dėl nepakankamos periferinio kalbėjimo aparato inervacijos.

Skirtingos kilmės fonetiniai sutrikimai gali būti įvairių laipsnių – nuo nežymaus tarimo trūkumo iki negalėjimo garsų artikuliuoti.

Fonologiniai kalbos sutrikimas

Šie sutrikimai nustatomi ikimokyklinio amžiaus vaikams ir pradinių klasių mokiniams. Fonologiniai sutrikimai apibūdinami įvairiais garsų tarimo trūkumais ir nesusiformavusiais foneminiais vaizdiniais, kurie būtini rašymo bei skaitymo mokymuisi, t.y. vaikai blogai taria ir diferencijuoja kalbos garsus. Tokie sutrikimai dažniausiai vadinami dislalijomis. Blogai skirti kalbos garsus gali ir vaikai, kalbantys pro nosį (rinolalija) ir prastai artikuliuojantys dėl artikuliacinio aparato parezių (dizartrija). Dėl sutrikusios foneminės klausos mokiniams sunku išmokti skaityti ir rašyti.

Kalbos neišsivystymas

Tai visos kalbos sistemos neišlavėjimas, apimantis garsų tarimą, leksiką ir kalbos gramatinę sandarą. Skiriami trys kalbos neišsivystymo laipsniai – nežymus, vidutinis ir žymus.

Nežymus kalbos neišsivystymas konstatuojamas vaikams, kurių rišlioji kalba išplėtota tik iš dalies. Joje nemažai leksinių, semantinių, morfologinių ir fonologinių netikslumų. Žodynas siauras ir netikslus. Vaikams sunku atsakyti į klausimus išsamiai  bei nusakyti priežasties ir pasekmės ryšius. Vaikų kalboje daug derinimo, kaitymo klaidų. Fonetinė kalba (garsų tarimas) taip pat nėra pakankamai tiksli.

Vidutiniam kalbos neišsivystymui būdingi tik šnekamosios kalbos pradmenys. Vaikai bendrauja iškreiptais žodžiais, dažnai nelabai supranta kalbą, ne visada skiria vienaskaitą ir daugiskaitą. Pagal amžių vaikų žodynas labai atsilieka. Vaikai negali išmokti skaityti ir rašyti, nes neskiria garsų, nepajėgia atlikti garsinės analizės ir sintezės užduočių.

Žymiam kalbos neišsivystymui būdinga tai, kad vaikai nekalba arba bendrauja (kalba) garsažodžiais, sutrumpintais, labai iškreiptais žodžiais. Reikšdami norus ir mintis, jie vartoja gestus ir mimiką. Ribotas kalbos supratimas, nežino daugumos gramatinių formų reikšmių. Žodžių garsų analizė ir sintezė neįmanoma.

ŠALTINIAI:

  1. Garšvienė, A., Ivoškuvienė, R. (2003). Kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos sutrikimai. J. Ambrukaitis (Red.). Specialiojo ugdymo pagrindai. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.
Santechnikas Vilniuje